Fasadinių dažų pagrindinė paskirtis – apsaugoti pastato išorę nuo kritulių poveikio. Jie turi būti hidrofobiški, atsparūs mechaniniams ir cheminiams pažeidimams, ir, jeigu tai aukštos kokybės produktas, neleisti veistis mikroorganizmams. Blizgūs dažai geriau atstumia nešvarumus, o ant tamsesnių atspalvių mažiau matyti dulkės. Visi dažai gaminami iš trijų sudedamųjų dalių: rišiklis užtikrina sukibimą su jais dengiamu paviršiumi ir jų plėvelės formavimąsi; pigmentas atsako už spalvą; skiediklis – už tirštumą (paprastai tai vanduo arba vaitspiritas). Organiniuose (akriliniuose, alkidiniuose ir lateksiniuose) dažuose rišamoji medžiaga yra polimeras, gaunamas iš naftos produktų ar augalinių aliejų, neorganiniuose – dažniausiai kalkės, cementas ar skystas stiklas (silikatas). Tarp tokių dažų populiarūs silikoniniai ir silikatiniai, nes jie neformuoja plėvelės ant dengiamojo paviršiaus, kaip kad organiniai. Jie susigeria į pagrindą, šitaip leisdami fasadui kvėpuoti, todėl labai dažnai naudojami silpno tinkavimo (kai cemento kiekis tinke mažesnis nei 20 proc.), kreidiniams paviršiams dažyti.